Šis pasakojimas skelbiamas 1929 XI 24 d. „Kauno artojuje“. Dalis teksto, savaime aišku, pagražinta, nors kiek tų grožybių čia begalima įsivaizduoti… Pagraban išlydėtas nebagas, kurį anądien mirtinai užėdė *anų paršai. 37 m. amž. vyras nežinia kaip atsidūrė garde pas kuilius ir ten prigėrė srutuose. Išvakarėse kaimynai sakė metę velionį baliavojant, tai matomai būdamas girtas kluono […]
Siaubingai skamba teiginys, kad „Lietuviai priklauso kiaulieną valgančioms ir ją vertinančioms tautoms“! Žmogienos sukiaulėjimas grėsmingai progresuoja molekuliniu bei ląsteliniu lygiu. Niekam ne paslaptis, kad kiaulienos biologinės struktūros daugeliu atveju panašios į žmogiškąsias. Pati mėsa – keulena – ir pats gyvulys labai panašūs į žmogų, tik vaikšto keturiomis, o ir elgesiu savo kartais prankosta mylimiausius Dievulio tvarinius… […]
Ten miestelio pakrašty smuklė tokia buvo – girdykla, praktiškai. Tai pamatė, kad šernų primindžiota kieme, suolai išvartyti, medžiai nulankstyti ir šiaip iškados pridaryta. Tai paėmė ten chaziainas ir nuodų pribarstė! Žiūri vieną rytą – suėdė viską, kitą rytą – vėl tas pats. Trečią dieną chebra sėdi toj smuklėj, lėbauja, tik staiga vienas sako: „Žiū – […]
