02 FebVasario 2 dieną pasaulis pakvipo cepelinais (Pasaulio cepelinų diena / Super bowl Sunday)

Kai vasario 2 d. visoje Amerikoje užverda didžiulės futbolo Super Bowl varžybos, Detroito lietuvis Juozas Vaičiūnas pakvietė lietuvius ir palaikančiuosius visame pasaulyje susėsti prie cepelinais garuojančio stalo: namuose, svečiuose ar restoranuose.

Apie Pasaulio cepelinų dieną žinia pasklido po visą planetą

Apie Pasaulio cepelinų dieną žinia pasklido po visą planetą

Pasitelkęs socialinį tinklą facebook.com, Juozas tiek plačiai išpopuliarino lietuvybės idėją pasaulyje, kad jo paskelbtą Pasaulio cepelinų dieną (Wordl Zep Day / Super Bowl Sunday) palaiko šimtai lietuvių ir užsieniečių, prisijungia lietuviškos užkandinės iš tolimiausių kraštų – nuo Amerikos, per salas ir Europą – iki pat Australijos.

Pirmieji Lietuvoje savo virtuvės cepelinais pasigyrė „Bernelių užeiga”, o legendinis „Šnekutis” patikino, kad pas jį cepakai kiekvieną dieną gardžiausi. Pasaulio cepelinų dieną palaimino ir vienas lietuviškos blogosferos korifėjų – Blogeris Zeppelinus, pareiškęs, kad „Cepelinų diena yra puikus užmanymas!”

Šiemet pirmą kartą Pasaulio cepelinų diena, paskleidė lietuviškų patiekalų garą plačiai pasaulio kavinėse, o nuotraukos ir įspūdžiai jau dabar vis labiau kaitina viazduotę ir varvina seilę tūkstančiams socialinio tinklo lankytojų.

Juozas Vaičiūnas stebisi, kaip džiaugsmingai žmonės pasitinka ir žavisi naujai besikuriančia švente, kuri ne tik suvienija lietuvius ties tradicine lietuviško maisto ikona – cepelinais, bet ir kaip plačiai skleidžia Lietuvos vardą pasaulyje, pasitelkiant sotų gardėsį.

„Atrodo, kad Super Bowl varžybų metu labai tiktų mėgautis amerikietiško futbolo kamuolį primenančiais lietuviškais cepelinais”, – dar pernai apie galimybę sujungti dvi šventes svarstė Juozas Vaičiūnas.

Aišku, kai kas pagrįstai suabejotų, ar cepelinai yra išimtinai lietuviškas patiekalas, juk pamnašius koldūnus verda ir guduose, o vasario antrąją – Amerikoje sumanytą Pasaulio cepelinų dieną – Lietuvoje minimos grabnyčios. Etnografiniu požiūriu, sekmadienį, bažnyčioje pašventinus žvakes, nėra nuodėmė artimiesiems pasistiprinti cepelinais – mano Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius.

„Manau kad jei cepelinas skanus i teisingas – jis vienija tautą ir šeimą”, – sako Olijardas Lukoševičius.

Šeimininkės ir maisto žinovai sutaria, kad cepelinai – toks patiekalas, kurio „sugadinti” gaminant beveik neįmanoma, o pagardintas garuojančiais spirgučiais, svogūnų lkaiškais ir gabalėliais šoninės, cepelinas yra gardus ir sotus maistas.

Sveikos gyvensenos specialistai, tuo tarpu, perspėja, kad cepelinai netinka veganams (ir nevirškinantiems riebalų.

Share

10 NovDekretas dėl žemės (pardavimo užsieniečiams)

Kai tūlas bolševikų revoliucionierius – leninas – paskelbė vieną pirmųjų komunistinių postulatų, kad žemė – valstiečiams, niekas jokių referendumų dėl nuosavybės nerengė ir žmonių nuomonės neatsiklausė. Šiomis dienomis regime, kaip raudonųjų kremliaus kirmėlių apsėstieji lietuviai (irgi lietuviškai suprantantieji) savanaudiškai naudojasi demokratijos instrumentais ir prievarta siekia užvaldyti svetimą turtą.

Destrukcinio referendumo iniciatoriai pasitelkia tautinius simbolius ir neišprususią jaunuomenę. Propogandistų nuotr.

Destrukcinio referendumo iniciatoriai pasitelkia tautinius simbolius ir neišprususią jaunuomenę. Propogandistų nuotr.

Turbūt, per daug proto reikia, kad suprastume, jog draudimai – prievartos įrankis, o prievarta iššaukia pasipriešinimą ar rezistenciją.

Keistai atrodo, kai referedumo šaukliai, kurie, iš esmės – nėra stambieji ūkininkai, žemės valdų ar naudmenų savininkai, gviešiasi primesti savo valią tikriesiems žemvaldžiams. Neva, uždrauskime pardavinėti žemę užsieniečiams, tai niekas jos ir nepardavinės, nes uždrausta.

O tai kas tada tą žemę pirks, kas tą žemę dirbs??

Užuot agitavę faktinius žemvaldžius neparduoti Lietuvos ar teikę siūlymus, kaip efektyviau puoselėti Lietuvos teritorinį vientisumą, agitatoriai už referendumą (daugiausia – iš užsienio), tarsi kūju kerta per nagus NT spekuliantams ir tarsi pjautuvu pjauna viltį skurstantiesiems užsidirbti.

Antai, Gintas, kuris dabar skendi skolose ir žvelgia su ilgesiu į migloje dunksančias savo investicijas žemės ūkyje, ko gero, greitai praras viltį ir tikėjimą, nes vienintelis jojo turtas – pusvelčiui supirkti žemės lopinėliai, taip ir plūduriuoja vangioje rinkoje, nes niekas šiais laikais neišgali pasiūlyti adekvačios kainos už žemę, laiką ir nervus. Kada Gintas (ir dešimtys tokių), pagaliau išbris iš skolų, sumokės visus mokesčius valstybei ir oriai sulauks senatvės po obelimi?

Nekalbant apie konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą, atmetus konstitucinę dogmą, jog Lietuvos teritorijos gelmių naudmenys (nepaisant to, kam priklauso paviršiaus – dirvožemio – sklypai) yra valstybės nuosavybė, pasmerkus skalūnų dujų žvalgybą ir galimą telkinių įsisavinimą, konstatuotina, jog referendumiečiai siekia susilpninti Lietuvos valstybingumo pamatus, išmušti piliečių pasitikėjimą ir sugniuždyti tautinę tapatybę.

Ribbentrov - Molotov suokalbis irgi dalino Lietuvos žemę

Ribbentrov – Molotov suokalbis irgi dalino Lietuvos žemę

Laisvę disponuoti savo turtu išsikovojome dar praėjusiame amžiuje. Išsiderėjome pereinamąjį laikotarpį atsikvošėti ir susitarti tarpusavyje. Dabar, kai dairomės į Europos sąjungos šalių teritorijoje esančius ir, tarsi ranka pasiekiamus bungalus kokioje nors  Viduržemio jūros pakrantėje, pasiduodame provokacijoms ne tai, kad parduoti savo žemę, bet tiesiogine prasme – atsiduoti jėgoms iš išorės.

Žiū, net Londone emigracijoje gyvenantys lietuviai, kurie neturi jokių demokratijos svertų ir galimybės daryti įtaką tose žemėse gyvenančiųjų sprendimams, aršiai puola nurodinėti gimtinėje likusiems, kaip elgtis su mūsų turtu!

Ir dar vienas svarbus momentas, kurį ignoruoja referendumiečiai: dalyje Lietuvos – bent jau Vilnijoje – tebesitęsia vadinamoji Žemės reforma. Nuosavybės atkūrimo tebelaukia hektarai plotų – dirvožemio, ežerų bei miškų. Kaip galime vykdyti teisinius įsipareigojimus ES, jei dar patys nežinome, kur kieno sklypas??

 

Share

06 NovPo darbų danų fermose

Vis daugiau kūrybos ir meno žmonių iš Lietuvos patraukia į darbus užsienyje. Kiaulių sėklintojai ir kitų sferų darbininkai iš užsienio Danijos fermose semiasi patirties ir įkvėpimo, stengiasi užsidirbti pinigų pragyvenimui.

Kiaulių sėklinimo procesas gali būti žavus ir  romantiškas

Kiaulių sėklinimo procesas gali būti žavus ir romantiškas

Antai, neseniai į Tėvynę grįžo dar vienas kultūros, literatūros ir vaizduojamųjų menų kūrėjas. Pusę metų jis ganė danų kiaules, rūpinosi jų palikuonimis, organizavo reprodukcinius procesus. Dažniausiai tekdavo važinėti po kaimelius su raudonu „Fordu“ ir lankyti tiek pavienius ūkininkus, tiek bendrovės fermas. Nepaslaptis – darbas sunkus, varginantis ir atsakingas.

Ilgainiui, pasibaigus kontraktui, lietuvis atsigręžė namop. Kadangi išvykstančiajam priklausė kažkokių margaryčių, namiškiai buvo išsiilgę lauktuvių – kelioninin krepšin vyras įsimetė pusparšį, katras voliojosi kažkur patalpose pas šeimininką. Šmotas – neblogas: degla, riebi ir raumeninga šoninė, nemažai kumpio, nugarinės ir kitokių gardėsių.

„Kaip ne kaip – šeimyna mėnesį maitinosi“, – pasakojo Pigėj Keulėj vaikinas.

Share

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos