Tikra rakštimi didiesiems prekybos centrams tampa vis populiarėjantys ūkininkų turgeliai, kuriuos aktyviai diegti ėmėsi iš Airijos sugrįžęs entuziastas Mindaugas Maciulevičius. Puiki idėja, kai produktas keliauja iš ūkio pas pirkėją rado nišą ir internetinėje prekyboje. Tuo tarpu abejonės dėl kokybės ir įtarimai ūkininkus sukčiaujant sulaukia atgarsio ir municipalinėse valdžios įstaigose.

Vilnius tapo pirmuoju miestu, kuriame ėmė steigtis ne tik mobilieji ūkininkų turgeliai, bet ir išdygo primoji Centrinė ūkininkų turgavietė – tiesiai priešais Maximą Ukmergės plente. Vilniečiai kasdien entuziastingai traukia turgun šviežių vaisių ir daržovių, gardžios mėsos ir kaimiškos duonos. O kur dar pieno ir medaus gaminiai, įvairios prieskoninės žolelės bei kitokie gardėsiai! Tas lepina ne tik miesčionių pilvus, bet ir atneša pelno aplinkiniams ūkininkams (jų suvažiuoja net iš atokesnių rajonų). Tačiau sukilę abejonės dėl produktų kokybės ir pardavėjų sąžinigumo kaišioja pagalius iniciatyvos šalininkų ratuosna, kartu pasitarnaujant monopilistų priešiškumui.

Prekeiviai jau nebeišsitenka vienoje turgavietei skirtoje palėpėje ir gviešiasi apsėsti žymųjį Kalvaricko bazarą (Kalvarijų turgų). Sostinės savivaldybėje diskutuota, kaip tą sutvarkius, nes ūkininkai sakosi norį būti arčiau pirkėjų mieste ir planuoja kojas įkelti į minėtą, nuo seno žinomą turgų. Mero pavaduotojas pasitelkė visuomenės apklausas ir nurodo, kad daugumas vilniečių norėtų Kalvaricko turgų uždaryti, bet gi ne suvisam, o tikriau pertvarkyti, sudarant dar geresnes sąlygas ūkinykams, ypač – pradėti naują prekybą.

Neapsikęsdami su sukčiaujančiais spekuliantais, kurie apsimeta, kad prekiauja lietuviškais produktais, o iš tiesų pateikia užsieninį ir užterštą jovalą, Žemės ūkio rūmų, turgų ir prekeivių asociacijos atstovai kyla kovon su apgavikais. Tam tikslui kožno, save tikru ūkinyku laikančio turgaus prekeivio reikalaujama turėti ne tik atitinkamus popierius, bet ir užsiklijuoti tam tikrą lipūčkę (lipduką). Anie ženklinami sutartu „Ekoagros“ ir „Ekologiško žemės ūkio“ ženklais, kad vartotojas galėtų lengviau oreantuotis.

Bet gi didesnės kainos, negu pas prekvybos monopolininkus neatbaido miesčionių pirkti sveiką kaimišką maistą! Todėl per Petrines ruošiamasi suorganizuoti dar vieną didelį ūkinykų turgų prie Vilniaus Savivaldybei – Europos pliacijue (aikštėje)