Čia po pirmosios istorijos apie nušautą kiaulę, atėjo naujas gandas apie dar vieną panašų atvejį:

Gyveno kartą kuilys – gigantas galima sakyti, tiek svoriu (~400 kg.), tiek pajėgumais (tūkstančius kiaulių apvaisino neakivaizdžiai). Kai tas reproduktorius nuseno, bendrovės zootechnikas įsigijo gyvulį už likutinę vertę – mėsai. Vargais negalais nusiboginęs tą paršą iki savo kiemo, vyras „apgyvendino“ paršą savo garaže, o vakarop nutarė paskersti. Badė, badė kažkokiu peiliu, o to skūra – stora, dantys stiprūs – už rankos griebia ir į koją kandą ir niekaip nestimpa! Nusispjovė zootechnikas, susinervino, gal ir alaus kokio įkalė ir nutarė kitą dieną su paršu susidoroti.

Kaip tarė, taip padarė. Kitą dieną atnešė kuiliui pašaro į garažą, o šalia jovalo sumegztą kilpą numetė, kitą galą prie Prassato „farkopf`o“ pritvirtino. Kai kuilys ėmė jovalą srėbti, vyriokas užmetė kilpą tam ant kaklo, sėdo už Passato vairo ir kaaaiip rovė iš vietos! Kuilys net cyptelėti nespėjo, nes besiveržianti kilpa perrėžė tam gerklę, kažkur dar stuktelėjo per slankstelius ir galva vos nenuriedėjo velniop, visa kraujuodama ir ausimis per kiemą bemaklinėdama…