Dar vienas tautos durninimo atvejas ir įžūli reklaminė rinkodara, tarsi britvomis pjausto ne tik tautiečių skrandžius bet ir kirvarpomis ėda smegenis – tarybiniai (sovietiniai) maisto produktai uoliai perkami ir reklamuojami oliharkų, sėja pražūtingą sėklą tautos genofonde.

Jei kas dar prisimena okupacijos laikų deficitą ir didžiulę palaimą, gavus bet kokios mėsos, tai tikrai ne su džiugesniu, kad ir kaip išsvajotai skani ji būdavo, kad ir kokias eiles dėl to reikėdavo atstovėti prie gastronomų.

Vyresni žmonės dabar kraipo žilus ūsus ir kilnoja antakius – buvusio sovietinio lagerio skonio nė kvapo nelikę! Net gi prekybininkai, meluodami, kad nededa į „tarybinius“ maisto pakaitalus jokių „E“ priedų, nesumoja, kad bruka anaip tol ne nostalgiją pro- rusiškam skonio receptoriui, o elementariausią GMO šlamštą.

Kur matyta, kad sudėtyje žymėtų tualetinio popieriaus ar pjuvenų kiekį, kur girdėta, kad triušinę dešrą maišytų perpus su arkliena? Ką jau bekalbėti apie mėsmalėsna papuolusius purvinus pirštus ar visas plaštakas, šlapimu skiestas sultis ir negyvas peles vermišelių (makaronų) dėžutėse?…

Vis gi tokie prekybininkų triukai nelieka nepastebėti. Senos bobutės iš įpratimo perka raudonomis žvaigždėmis ir įraudusiais proletarų veidais padabintas šiuolaikines „tarybines“ dešras, tačiau, aiškindamos anūkams apie zastojaus rojų, vis gi, abejoja, ar tikrai tas maistas buvo toks pat skanus, kaip šiandien.

Anūkai, o ir tie, kam (ačiū dievui!) neteko skanauti totalitarizmo virtuvės, greitai pasigriebia pigų Kremliaus pakalikų jauką ir drauge su frontininkais stumia šalį link raudonojo rytojaus.

„Tarybinės sosiskos“, daktariška ir servilatas, nuo Latvių gatvės skleidžia komunistinio internacionalo dvoką ir gviešiasi užnuodyti jaunosios kartos smegenis!

Neabejotina, kad prisivalgę „tarybinių“ mėsgalių, Lietuvos vaikai ir vaikės pakvaišta dėl komunistinių idealų ir tampa suzombėjusiais utelėtųjų partorgų pakalikais.

Tas yra gyvybiškai pavojinga, kai nuvertinamas nuosavas (tautinis) produktas, koneveikiamas mūsų ūkininkas ir visur skalambyjamas obuojumas, pagieža ir neapykanta gimtąjam kraštui.

Po tam, vienas kelias – abejingumas savimi, kai reikia priimti svarbų sprendimą dėl iškovotos Nepriklausomybės apgynimo ir savo (tautinio) ūkio augimo.