Anądien pakvietė Pigę Keulę papozuoti Vilniaus Vingio parke esančiame vaikų zoologijos kampelyje – „Vingio Zoo„. Gerai, kad aplinka – draugiška ir nuoširdi, o tai supermamos – šmaikštašiknės būtų mirtinai užgraužę!

Vaiskų vasarišką savaitgalį padaužos klegena Vingio parko aptvaruose: kas krebždina tvoros tinklą, kas kaišioja morkas triušiams, o kas bando pajodinėti ant avių ir tampo už barzdų ožkas. Visas tas ermideris čiauška už estrados ir atrakcionų įsikūrusiame „Vingio Zoo“ gyvajame kampelyje.

Vienas nedaugelio Lietuvoje aptiktų Streichelzoo (glostomajame zoologijos sode) pasitinka paprasta, namine ir globotojiška aplinka, kur gamtos prieglobstyje draugauja žmonės ir gyūnai: naminės ir egzotiškos antys, nykštukinės ir perlinės vištos – patarškos, pasipūtę kalakutai, narvuose tyso kiškiai ir triušiai, o aptvaruose mekena ožkos ir avys.

Smalsiems padūkėliams čia – tikras rojus, gamtos pažinimo pamoka, kur jie gali ne tik stebėti kasdienį naminių gyvūnų elgesį, juos pašerti, bet ir paglostyti, pačiupinėti ir pamyluoti. Čia pat ir inkubatoriuje besiritantys ančių jaunikliai, šienas ir šiaudai paklotui, morkos ir kopūstai gyvūnų šėrimui.

„Vingio Zoo“ šeimininkas Augustinas Gruodis pasakoja kasdien sulaukiantis mamų ir tėvelių su vaikučiais, močiučių ir senelių su anūkais. „Nepaliekame nė vieno be dėmesio. Iš tolo apsižvalgę vaikai pamažu įsidrąsina, prieina arčiau gyvūnų, o po kelių minučių su jais susidraugauja, įtraukdami į šį žaidimą ir suaugusiuosius“, – sako A. Gruodis.

Pasak šeimininko, matydami, kaip vaikus sudomina gyvūnai, kaip užsimezga jų draugystė, pamažėl ima šypsotis ir tėveliai. „Vaikus čia galima palikti pusdieniui ar visai dienai. Jie išmoksta pasirūpinti keturkojais ir patys tampa geresni. Dažnai susirenka nemažas būrys mažylių, kurie džiūgaudami susipažįsta su gamta, kartais net trumpam užmiršdami tėvelius“, – pasakoja Augustinas.

O būna, kad ateina ten tokios supermamos – šmaikštašiknės ir sako: „nesąmonė, nėra nei tigrų, nei liūtų – kaimas kažkoks“. Dar būna, kad sako: „neliesk, rankas nusiplauk“.

Tai Augustinas Gruodis į tokias žiūri atlaidžiai: „jeigu žmogus purtosi gamtos, tai švelnumo jam neįpūsi. Tegu eina sau prie plastmasinių vertybių…“