Kai tūlas bolševikų revoliucionierius – leninas – paskelbė vieną pirmųjų komunistinių postulatų, kad žemė – valstiečiams, niekas jokių referendumų dėl nuosavybės nerengė ir žmonių nuomonės neatsiklausė. Šiomis dienomis regime, kaip raudonųjų kremliaus kirmėlių apsėstieji lietuviai (irgi lietuviškai suprantantieji) savanaudiškai naudojasi demokratijos instrumentais ir prievarta siekia užvaldyti svetimą turtą.

Turbūt, per daug proto reikia, kad suprastume, jog draudimai – prievartos įrankis, o prievarta iššaukia pasipriešinimą ar rezistenciją.

Keistai atrodo, kai referedumo šaukliai, kurie, iš esmės – nėra stambieji ūkininkai, žemės valdų ar naudmenų savininkai, gviešiasi primesti savo valią tikriesiems žemvaldžiams. Neva, uždrauskime pardavinėti žemę užsieniečiams, tai niekas jos ir nepardavinės, nes uždrausta.

O tai kas tada tą žemę pirks, kas tą žemę dirbs??

Užuot agitavę faktinius žemvaldžius neparduoti Lietuvos ar teikę siūlymus, kaip efektyviau puoselėti Lietuvos teritorinį vientisumą, agitatoriai už referendumą (daugiausia – iš užsienio), tarsi kūju kerta per nagus NT spekuliantams ir tarsi pjautuvu pjauna viltį skurstantiesiems užsidirbti.

Antai, Gintas, kuris dabar skendi skolose ir žvelgia su ilgesiu į migloje dunksančias savo investicijas žemės ūkyje, ko gero, greitai praras viltį ir tikėjimą, nes vienintelis jojo turtas – pusvelčiui supirkti žemės lopinėliai, taip ir plūduriuoja vangioje rinkoje, nes niekas šiais laikais neišgali pasiūlyti adekvačios kainos už žemę, laiką ir nervus. Kada Gintas (ir dešimtys tokių), pagaliau išbris iš skolų, sumokės visus mokesčius valstybei ir oriai sulauks senatvės po obelimi?

Nekalbant apie konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą, atmetus konstitucinę dogmą, jog Lietuvos teritorijos gelmių naudmenys (nepaisant to, kam priklauso paviršiaus – dirvožemio – sklypai) yra valstybės nuosavybė, pasmerkus skalūnų dujų žvalgybą ir galimą telkinių įsisavinimą, konstatuotina, jog referendumiečiai siekia susilpninti Lietuvos valstybingumo pamatus, išmušti piliečių pasitikėjimą ir sugniuždyti tautinę tapatybę.

Laisvę disponuoti savo turtu išsikovojome dar praėjusiame amžiuje. Išsiderėjome pereinamąjį laikotarpį atsikvošėti ir susitarti tarpusavyje. Dabar, kai dairomės į Europos sąjungos šalių teritorijoje esančius ir, tarsi ranka pasiekiamus bungalus kokioje nors  Viduržemio jūros pakrantėje, pasiduodame provokacijoms ne tai, kad parduoti savo žemę, bet tiesiogine prasme – atsiduoti jėgoms iš išorės.

Žiū, net Londone emigracijoje gyvenantys lietuviai, kurie neturi jokių demokratijos svertų ir galimybės daryti įtaką tose žemėse gyvenančiųjų sprendimams, aršiai puola nurodinėti gimtinėje likusiems, kaip elgtis su mūsų turtu!

Ir dar vienas svarbus momentas, kurį ignoruoja referendumiečiai: dalyje Lietuvos – bent jau Vilnijoje – tebesitęsia vadinamoji Žemės reforma. Nuosavybės atkūrimo tebelaukia hektarai plotų – dirvožemio, ežerų bei miškų. Kaip galime vykdyti teisinius įsipareigojimus ES, jei dar patys nežinome, kur kieno sklypas??