Apie tai, kaip vienam paršui dukart vožė per galvą ir vis tiek buvo ne gana.

O vieną kartą į barą užsliūkino kiaulė. Paršas toks nevalyvas – lysas ir keikūnas, o dar girtas kaip žmogus. Ėmė skėryčiotis ten prie baro, dėl jovalo ir pojlos visokios – nepatenkintas šūkavo įsiutęs.

O VIPuose tokie dideli dėdės jubiliejų kažkokį šventė. Su gėlėmis, tostais ir kaklaraiščiais. Tai, kai neapsikentę girtuokliai sukilo tą paršą ant menčių versti, vienas toks dėdė tėviškai aną apkabino, išsivedė į lauką – toliau nuo akių, ir pirštais už gerklės prirėmęs prie sienos, maždaug taip aiškino:

– Kaip tau ne gėda? Ar nežinai, kad keiktis yra labai negražu? Čia – padori užeiga, padoriai turi ir elgtis… – ramino seniokas.

Ir tuo metu, viena ranka prilaikydamas kiaulę už gerklės, uždėjo jam kitu savo delnu anam per maumuonėlį!

Nusmego čia pat paršo nosis, sumirksėjo akimis kiaulė, nusipurtė, pastatytas ant žemės ant kojų, ir energingai pasuko vartų link…

Gyvai aptarinėjo sugėrovai, kokį `reset` mygtuką anam paspaudė dėdulė – uola; kaip čia taip įmanoma gražiais žodžiais žmogui smegenis perkrauti…

Bet kur tau – po kiek laiko tas paršas grįžo. Matyt atgal atsijungė jam kontaktai ir vėl savo žviegimą iš naujo pradėjo: ant barmenės šoko, plūdosi ir siaubingai keikėsi rusiškai. Tai jau tada tie dėdulės, kur VIPuose baliavojo, jau keliese atėjo. Apstojo padaužą ratu – atskyrė nuo pasaulio, ir pasiūlė kitaip pasikalbėti…

 

Paskuj dar žmonės pasakojo, kad kiaule mentas buvo pasivertęs. Jam, pasirodo -jam stogą nuo kontorsko darbo nurovė: babkių nėra, boba siunta, vaikai – į mokyklą, tai ir trūko kantrybė nabagui. Prisiskaitęs visokių banditskų istorijų, jis pats nutarė bare ieškoti teisibės bei įvedinėti savo tvarką ir teisingumą.

Pasirodo, dar ir taip būna, kai pavirsta kiaule…