Apie tai, kaip parduoda kiaulieną Vilniuje geriausiai žino viena boba. Kraupi istorija turi pamokančią pabaigą ir vingiuotą siužetą...

Vieną kartą tokia bobulė iš kaimo, kur niekad Vilniuj nebuvo, nutarė parduoti savo paršioką. Supratusi, kad skelbimai laikraštyje, kad parduodama keulė Vilniuje, jaunieko „nebeveža“, ji nutarė pati imtis verslo ir susiruošė į sostinę. Atvažiavusi į didmiestį, apsistojo viešbutyje ir ketino paršelį ryte vest parduot į turgų.

O tas buvo išdykęs ir nakčia pabėgo iš gardo. Lakstė Vilniaus senamiesčio gatvėmis: Bazilijonų, Šv. Ignoto ir Aušros vartų. Su taksu varinėjo po miestą, rovėsi į svečius ir šokdino kazoką prie Vaivorykštės.

Ryte prabudusi bobulė kiaulės migy neberado. Labai įsiuto senolė ir nutarė paršą papjauti.

O, kai sutemo, tas nusibastė į stoti. Žiūri – keturi plėšikai obuolius dalinasi. „Duokit prisidegt, kūrvos – Burleską pašoksiu“, – sušuko paršelis. Tai tie bomžai iš pradžių dar galvojo, kad duos, bet paskui persigalvojo.

Staiga viena kekšė šoko kuiliui draskyt akis, tai tas kaip šėrė snukin iš kuloko, tai tada tie likę trys bomžai sušoko ir atkalė nabagą suvisum: ten laptopą, mobiliaką, babkes paėmė, korteles už blokavo – kaip turi būt!

Paskui mentai atėjo, bet nieko nedarė, o paršą į „Salą“ nuvežė ir į vieną palatą su kažkokia bomže paguldė. Tai ta bomžė suzombėjus buvo ir kai naktį atsikėlė, sugalvojo užpulti meitelį. Tai tas įtūžęs kaip skynė iš pendelio, dar ten stiklą išdaužė dėl didesnio efekto ir jį iš „Salos“ išmetė, nes, turbūt, išsigando…

O senelė tuo metu klaidžiojo savo paršelio beieškodama. Žiūri – prie stoties ant suoliuko guli jos paršėkas visas atpyzdintas toks – vargšelis… „Pasigailėk manęs, senele“, – žmogaus balsu gailiai prabilo kiaulė, – „aš daugiau taip nedarysiu“, – pažadėjo…

Pagailo močiutei kiaulaitės, apsikabino jiedu, apsiverkė ir padarė po bonką konjako ant galvos…